+37037488393
SVEIKINAME mūsų darželio mokytoją RITĄ PILECKIENĘ, apdovanotą eTwinning kokybės ženkleliais už tarptautinius projektus.
Programos „eTwinning“ kokybės ženkleliai suteikiami mokytojams, vykdantiems puikius projektus programoje „eTwinning“. Jie pažymi, kad projektas pasiekė tam tikrą nacionalinį ir Europos standartą.
Mokytoja sukūrė ir įgyvendino eTwinning projektus „Saulutės“ grupėje „Viskas apie mane“ ir „Emocijų paletė“ .
Projektas „Emocijų paletė“ buvo ir metinio įstaigos projekto apie vaikų socialinių, emocinių gebėjimų ugdymą dalis. Jame dalyvavo ne tik „Saulutės“ grupės bendruomenė, bet ir „Pagranduko“ bei „Giliuko“ grupės ir jų mokytojos Aušra Pūdymaitienė, Alma Balčiulienė ir Birutė Venzlauskienė.
Džiaugiamės ir didžiuojamės šauniai dirbančiomis darželio mokytojomis.
RAŠAU NORĖDAMA PRIMINTI SAU IR JUMS VISIEMS
- Į pastarųjų dienų įvykius Ukrainoje reaguojame skirtingai: kažkas iš mūsų stengiasi išlikti ramūs,
o kažkas yra jautresni: bijo, nerimauja. Kažkas iš mūsų yra labiau atjaučiantys, palaikantys, pasirengę
padėti, o kai kas – siekia atsiriboti. Mūsų elgesys ir psichologinė savijauta priklauso nuo asmeninės
patirties, savybių ir temperamento. - Skleidžiamos informacijos gausybė mus lengvai įsuka į sumaišties ir nesaugumo pojūčių sūkurį.
Todėl labai svarbu sąmoningai riboti informacijos kiekį bei ignoruoti žiniasklaidos šaltinius, kurių
tikslas – didinti įtampą, kelti nerimą, įbauginti. Remkitės patikimais informacijos šaltiniais (atsakingų
institucijų realiais duomenimis, tikrais faktais, oficialiais skaičiais) ir tokiu būdu apsaugokite save nuo
klaidingų žinių, melagysčių. - Labai žmogiška, kad girdėdami, matydami, kas vyksta kaimynystėje, įsitraukdami į diskusijas
jaučiame padidintą nerimastingumą, išgyvename baimę dėl ateities. Negalime nejausti. Nėra nei
blogų, nei gerų jausmų. Tik vieni iš jų malonūs, kiti – nemalonūs. Vieni silpnesni, kiti stipresni. Ir visi
mus reikalingi bei prasmingi. - Yra dvi žinios: viena iš jų pozityvi, kita – ne itin. Nerimas ir baimė – mūsų apsauginės emocijos,
kurios signalizuoja, kad kažkas yra negerai, praneša apie galimą grėsmę, pavojų bei įgalina mus
apsisaugoti, tinkamai veikti. Bėda yra tame, kad jų intensyvumas gali augti, didėti ir pasidaryti toks
didelis, stiprus, jog pradės varginti, trukdys efektyviai elgtis, mąstyti. Tokiu atveju svarbu atpažinti
patiriamus nemalonius jausmus ir neleisti jiems tapti didesniais, stipresniais už mus pačius. Kiekvienas
mūsų turime pakankamai savireguliacijos gebėjimų, tik kartais to neprisimename ar nežinome. - Taigi, ką galėtumėte daryti, kad psichologiškai būtų lengviau? Pirmiausia labiau susitelkime į
dabartį, o ne ateities prognozavimą. Galvokime, kas vyksta Lietuvoje dabar (karo pas mus nėra, mes
esame galingiausio politinio ir karinio aljanso NATO dalis, mūsų gyvenimas eina įprasta vaga), o ne
kas gali būti/nutikti ateityje. Mūsų vaizduotė linkusi kurti baisias istorijas ir neturi ribų! Baimė,
nerimas tik didėja nuolat mąstant „Kas bus, jeigu….“. Tai nežada nieko gero mūsų psichinei sveikatai. - Prisiminkime ir/ar sužinokime būdų, kurie padeda mažinti patiriamų nemalonių jausmų
intensyvumą ir praktikuokime tai. Pvz., bendraukime, užsiimkime joga, medituokime, atlikime
kvėpavimo pratimus, atpalaiduokime kūno raumenis, sportuokime, pieškime, klausykime muzikos,
melskimės, sveikai maitinkimės, skaitykime knygas, rašykime dienoraštį, mėgaukimės šiltoje vonioje,
turimo gyvūno draugija ir t.t. Visiškai atsikratyti to, ką jaučiame – neįmanoma, o ir nereikia. Tačiau
labai svarbu neleisti nemaloniai emocinei būsenai, savijautai „išbujoti mumyse“. Atminkime – vieno
karto neužteks, kad pasijaustume geriau, ramiau. Tai reikia taikyti dažnai.
Jei išbandėte visus galimus dalykus ir stebite, kad emocinė savijauta, ne tik, kad negerėja, o dar labiau
prastėja – nelaukite. Kreipkitės pagalbos į psichinės sveikatos specialistus.
KAIP ELGTIS IR KALBĖTI SU VAIKU APIE KARĄ UKRAINOJE?
- Atminkite, kuo mažiau nerimausite, tuo vaikui šalia jūsų bus emociškai ramiau, saugiau. Būtent
jūsų gebėjimas save kontroliuoti stresinėje situacijoje jam padės tokiam išlikti (jūs ramesnis – vaikas
ramesnis). - Prie vaikų iki 4 metų, geriau šia tema kalbėti mažai arba visai nekalbėti.
- Su vyresniu vaiku (kuriam jau natūraliai kyla klausimų) – nevenkite pokalbio apie karą, kad ir
koks emociškai sunkus ir skausmingas jis būtų. Didžioji dalis vaikų vis tiek apie tai žino (mato,
girdi). Neleiskite jam likti vienam su informacija, kurią jis gali netinkamai suprasti ir nesuteikite
laisvės jo neteisingom interpretacijoms, neribotai fantazijai, nuo kurių jis gali kentėti kur kas labiau. - Pasitikslinkite, kaip vaikas supranta tai, kas vyksta ir įsitikinkite ar jis pasiruošęs kalbėti apie
tai: jei vaikas mažai žino ir tuo nesidomi (patikėkit yra vaikų, kuriems nuoširdžiai nerūpi, kas vyksta
pasaulyje), tai ir nekalbėkite. Jeigu žino pakankamai, kiek jam reiktų žinoti jo metuose, tačiau nenori
apie tai kalbėti – neverskite to daryti. - Situacija yra neeilinė ir nenormali, todėl visi vaiko klausimai yra tinkami ir svarbūs. Pasistenkite
atsakingai atsakyti į visus jam rūpimus klausimus ir tiek, kiek jam reikia žinoti pagal jo brandą,
išsivystymo lygį, pažeidžiamumą, jo jau turimą informaciją (stenkitės apsaugoti vaiką nuo intensyvios,
detalizuotos, prieštaringos, gąsdinančios informacijos sklaidos, žiaurių vaizdų iš karo zonos). - Įdėmiai klausykite ir išgirskite ką sako vaikas, stenkitės pajusti, kokių dalykų vedinas, jis tai
daro: ar jis įvardija konkrečias savo baimes, nuogąstavimus, o gal jam tiesiog labai įdomu, smalsu.
Atsakymą į vaiko klausimą pakartokite tiek kartų, kiek reikės. Tai padės jam geriau suprasti ir
nusiraminti. Jei nežinote ar negalite tinkamai atsakyti – nuoširdžiai pripažinkite. Pvz., „Atrodo, kad tu
bijai/tau neramu/smalsu/įdomu ir aš tave suprantu. Nemeluosiu tau. Dabar aš nežinau atsakymo“. - Kalbėkite ramiai, užtikrintai, trumpai ir aiškiai, paprastais, vaikui suprantamais žodžiais bei
terminais. - Pripažinkite faktus (nemeluokite), kad karas netoliese prasidėjo ir realistiškai paaiškinkite
susiklosčiusią padėtį: kartais, kai kuriems žmonėms nepavykus susitarti, nutinka baisių dalykų. Ne
visada ir įmanoma paaiškinti, dėl ko taip nutinka? - Stebėkite situaciją ir aiškinkite vaikui, kas gali vykti artimiausiu metu/vyksta šiuo metu (pvz.,
karinės technikos judėjimas). - Atminkite, kad vaikas dažnai linkęs suasmeninti situacijas (ypač, jei jo mylimiausi žmonės yra
glaudžiai susiję su kariuomene), todėl tokiam vaikui reikalingas ypatingas emocinis palaikymas ir
dėmesys. - Susilaikykite nuo neapgalvoto noro/impulso prognozuoti dramatišką ateitį, nuklysti į svarstymus
apie galimas siaubingas pasekmes („Manau, kad ir mus Rusija gali pulti“ arba „Jei bus taip, tai…“): juk
mes nežinome kaip bus. - Ramindami vaiką išlikite objektyvūs, atskirkite ką galite kontroliuoti, o ko ne: negalite jam
žadėti, kad mūsų šalyje niekada nebus karo, tačiau galite nuraminkite vaiką, patikindami, kad karas
Lietuvoje nevyksta ir padėdami jam suprasti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra daugybė
protingų, stiprių žmonių, kurie rūpinasi šia situacija. Tiesiog pasakykite vaikui: „Yra žmonių, kurie
padarys viską, kad apsaugotų mus, todėl tiesiog ramiai gyvenkime“. - Laikykitės savo kasdienių įpročių, dienotvarkės, nes kuo daugiau aiškių, pasikartojančių,
nuspėjamų dalykų vyksta kasdienybėje, tuo vaikas jaučiasi saugesnis, ramesnis. - Būkite dėmesingi savo ir vaiko jausmams (priimkite visus savo ir vaiko kylančius jausmus, kad ir
kokie jie stiprūs, nemalonūs ar gąsdinantys būtų). Jei bandysite slėpti, neigti, ignoruoti savo ir vaiko
jausmus – jums abiem tai kels papildomą stresą, didesnę įtampą ir nerimą (net ir labai mažas vaikas tai
pajus ir, labai tikėtina, kad jie pasireikš kita forma: galvos, pilvo skausmais, miego, valgymo
sutrikimais, padidėjusiu prieraišumu prie suaugusiųjų ir panašiai). - Stebėkite, kaip jūs ir jūsų vaikas elgiasi susiduriant su šiais jausmais, padėkite sau ir vaikui
tinkamai juose išbūti, juos išgyventi. Kalbėkite apie tai su vaiku, rodykite kaip jums pavyksta
orientuotis savo jausmuose (atpažinti, įvardinti ir priimti). Mokykite, kaip jis galėtų pasirūpinti savo
emociniu pasauliu, kad pasijaustų geriau, Pvz., kai neramu „Užsimerk. Įsivaizduok didelį tamsų
debesį. Dabar giliai įkvėpk per burną, išpūsdamas pilvą. Trumpam sulaikyk kvėpavimą, galvok apie
debesį. O dabar iš visų jėgų išpūsk orą per nosį įsivaizduodamas, kad veji kiek galima toliau šį nerimo
debesį! Pakartok tai 3 kartus. O dabar galima pasikviesti ir skaisčią, šiltą saulutę”. Kartu ieškokite kitų
būdų, kaip sau padėti atstatyti ramybę, saugumą. - Pasistenkite išlikti nuoseklūs, nes vaikas labai pastabus ir greitai supras, kad jūsų kalba neatitinka
elgesio (pvz., jei sakote vaikui „Nėra ko bijoti/reikalo nerimauti“ ir tuo pat metu sukaupiate dideles
maisto atsargas, vaikas gali pradėti abejoti tuo, ką jam sakote ir nebepasitikėti jumis ateityje). - Padėkite vaikui suprasti, kad jūs nors ir negalite sustabdyti karo Ukrainoje, tačiau galite kitaip
padėti šiai šaliai. Pvz., nupiešti piešinį, parašyti laišką, paremti finansiškai, paaukoti vaikams
nusiraminti padedančių žaislų, kitų daiktų ir panašiai.
Parengė darželio psichologė Jūratė Baliutienė remiantis šiais informacijos šaltiniais:
1. http://www.pvc.lt/lt/naujienos/728-kaip-su-vaikais-ir-paaugliais-kalbetis-apie-kara-ukrainoje
2. https://www.facebook.com/vilniausrPPT/